Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto Erasmus+ programos projektas „Mokant kitus reikia mokytis pačiam“ Nr. 2023-1-LT01-KA122-ADU-000118604 eina į pabaigą. Septyni MTAU dekanai ir darbuotojai grįžo iš paskutinės šio projekto stažuotės Burgundijoje.
Vargu ar ką benustebinsi pasakęs, kad buvai Paryžiuje. Didžioji žingeidžių Lietuvos žmonių, mėgstančių keliauti, tikrai matė ir Eifelio bokštą, ir lankėsi Luvre. Bet Prancūzijos regionai dar nepažinta žemė. Projekto priimantis partneris „Eurl Aristote“ vadovė Giedrė Veršinskaitė-Cibulskienė organizavo stažuotės vizitus Burgundijos regione. Viskas buvo kitaip nei ankstesnėse stažuotėse: gyvenome Crain miestelyje, ir ne viešbutyje, o senoviniame name, apstatytame 18-19 amžiaus baldais, dažnai patys gaminome pusryčius ir vakarienę, skanavome šio regiono tipiškus patiekalus, bendravome su miestelio žmonėmis. Mūsų vadovė buvo ir partneris, ir gidė, ir vairuotoja, ir vertėja, ir dar daug kitų funkcijų jai teko atlikti.
Žinoma, dalyviams buvo įdomu, kaip gyvena vyresnio amžiaus gyventojai. Tad aplankytame Dižono atvirajame universitete (Universite pour tous) sužinojome, kad čia mokosi virš 700 žmonių nuo 55 iki 90 metų. Jie gali lankyti apie 100 renginių per mokslo metus. Studentai moka 103 eurus už mokslo metus ir gali lankytis visose programose. O jų tematika labai plati – sveika gyvensena, kinas, meno istorija, politikos mokslai, vynas ir vynuogininkystė ir pan. Jei jie nori lankyti atskirą kursą, pvz. kalbų – jie turi mokėti papildomai. Kadangi šis universitetas įsikūręs Dižono universiteto patalpose, jie gali naudotis visomis salėmis ir laboratorijomis. Universitetas išsilaiko iš nario mokesčio, bet dėstytojų darbas yra apmokamas iš švietimo ministerijos lėšų. Yra ir savanoriškai dirbančių dėstytojų, paprastai tai vyresnio amžiaus žmonės, dirbę Dižono universitete. Kursų skaičius neribojamas, žmogus gali lankyti universitetą tiek metų, kiek nori, diplomų nėra. Tačiau mums sakė, jog yra du šešiasdešimtmečiai, kurie baigė filosofijos fakultetą ir gavo daktaro laipsnį. Kelionės šiame universitete nėra organizuojamos.
Įspūdingas buvo susitikimas su Crain kultūros paveldo asociacija, kurioje susibūrę pagyvenę miestelio žmonės. Jų pagrindinis tikslas – išsaugoti miestelio bažnyčią. Čia atnaujintos 18 amžiaus vėliavos, gyventojai didžiuojasi atidengta freska, datuojama septintu amžiumi. Nariai pilni entuziazmo dirbti ir puoselėti miestelio paveldą.
Lankydamiesi Crain savivaldybėje sužinojome, kad čia kiekvieną ketvirtadienį renkasi vyresnio amžiaus bendruomenės nariai, kurie čia bendrauja, žaidžia šachmatais, aptaria miestelio ir šalies reikalus, savivaldybės darbuotojai paruošia jiems kavos, arbatos, vaišina pyragėliais.
Šešių dienų stažuotės metu aplankėme 7 šio regiono miestelius, susipažinome su jų įžymybėmis, pilimis, kurių išlikę labai daug šiame regione ir kurios daugiausia yra privačios. Didelį įspūdį paliko Guedelon pilis, tapusi tikru traukos centru ir prancūzams, ir turistams. Ši pilis yra atstatoma, ir atstatoma tais būdais ir priemonėmis, kurios buvo naudojamos jos statymo laikotarpiu 12-13 amžiuje. Darbininkai vilki viduramžių drabužiais. Kalbėjome su akmenskaldžiais, kurie skaldo akmenis, ruošia juos statybai ir mielai bendrauja su lankytojais, pamatėme, kaip mūrijama siena iš tų akmenų, kaip gaminamas mišinys statyboms. Čia lankosi daug mokinių, kurie akivaizdžiai pamato, kaip buvo statomos pilys viduramžiais.
Burgundijos regiono sostinė Dižonas sužavėjo savo architektūra. Šis 150 tūkst. gyventojų miestas išlaikė įvairius architektūros stilius iš daugelio praėjusio tūkstantmečio laikotarpių, įskaitant Kapetijos, gotikos ir Renesanso. Daugelis gyvenamų miesto namų miesto centriniame rajone datuojami 18 a. ir anksčiau. Dižono architektūra išsiskiria tuo, kad stogai pagaminti iš įvairių spalvų glazūruotų terakotos čerpių, išdėstytų geometriniais raštais. Dižonas garsus garstyčiomis ir vynu. Šį miestą mums aprodė Dižono universiteto darbuotoja Annick.
Didelį įspūdį paliko apsilankymas Arcy-sur-Cure urvuose, tai paleolito laikotarpio urvai su stalaktitais ir stalagmitais bei ne taip seniai atrastais piešiniais ant sienų ir lubų. Arcy masyvas yra vienas iš retų prancūzų telkinių, aiškiai įrodančių perėjimą nuo neandertaliečių iki šiuolaikinių žmonių.
Kadangi projekto tikslas – ne tik susipažinti, kaip gyvena senjorai, bet ir daugiau sužinoti apie šalies tradicijas, kultūrą, papročius, buvo įdomu, kaip leidžia laiką regiono žmonės. Viena iš atrakcijų – šeštadieniais vykstantys „Brokante“, mūsiškai sakytume miestelio mugė, kurioje keliose gatvės ant paprastų stalų gyventojai išdėlioja savo drabužius, namų apyvokos daiktus, visa, ką nori parduoti. O greta įsitaisiusioje lauko kavinėje pietauja, bendrauja, skanauja burgundišką vyną. Pasirodo, tokios mugės yra vienas iš laiko praleidimo būdų. O gerai panaršius po tokią mugę lankytojai gali rasti labai įdomių pirkinių.
Beje, vieną vakarą praleidome su Josette ir Jean Piere Donart, buvusiais pramoginių šokių šokėjais, turinčiais nemažai titulų. Jie ir dabar dar dirba su norinčiais šokti, tad ir mūsų grupei teko gerokai paplušėti, mokantis šokių žingsnelių ir raitant figūras. Klausėmės ir prancūziškų dainų- lankydamiesi Auxere mieste pabuvojome dainininkės Claire Elziere koncerte.
Tad apibendrinant stažuotės patirtį: sužinojome, kaip gyvena šio regiono žmonės, pamatėme jaukius Burgundijos miestelius, supratome, kad prancūzai, kaip ir mes, nepaisant amžiaus mokosi ir dalyvauja visuomeninėje veikloje, šokome ir dainavome. Beje, kadangi grupėje buvo pora dainingų vyrų, tai giesmės ir lietuviškos dainos skambėjo keliose bažnyčiose ir net Arcy urvuose, kur akustikos gali pavydėti pasaulinės koncertų salės.
Projektų vadovė Lilija Zableckienė
